Trumpa mokyklos istorija ir tradicijos
Už poros šimtų metrų nuo miesto centrinės aikštės, pačiame miško parke – tarsi beveik miško gūdumoje, S. Dariaus ir S. Girėno gatvės 25 numeriu pažymėtame raudoname name su kolonomis ir iki vėlumos šviečiančiais langais mokinius kviečia Alytaus dailės mokykla. Mokykla įkurta 1978 09 01. Per daugiau nei keturis dešimtmečius susiformavo šios neformaliojo švietimo institucijos tradicijos, o mokykla visuomet buvo svarbiu miesto dailės edukacijos, kultūros ir netgi politinių permainų židiniu.
1978 m. kelis mėnesius mokykla glaudėsi 8-osios vidurinės (dabar Vidzgirio pagrindinė) mokyklos patalpose, o nuo 1979 iki 1986 m. persikraustė į buvusias ką tik į naują pastatą išsikėlusios Muzikos mokyklos patalpas centrinėje miesto aikštėje, kuri tuomet vadinosi Komjaunimo (nuo 1990 m. – Rotušės) aikšte. Tarp paprastų žmonių ji vadinta ilgam prigijusiu „dailiuškės“ vardu. 1986 m. buvo pastatytas architektės Gražinos Janulytės Bernotienės suprojektuotas naujasis dailės mokyklos pastatas, kuriame mokyklos bendruomenė buriasi iki šiol.
17 metų šiai vaikų dailės mokyklai vadovavo dailininkas Rimantas Kasputis, mokyklon būręs gabius, jaunus dailininkus. Čia dėstė tiek žinomi visoje šalyje tapytojai, skulptoriai, grafikai: Juozas Brusokas, Arvydas Pakalka, Vytautas Ledas, tiek vietos dailininkai bei tautodailininkai: Benjaminas Jenčius, Antanina Puleikienė, Arvydas Švirmickas, Edmundas Šimoliūnas, Raimundas Navakauskas, Raimondas Šimkevičius ir kt. Dailės mokyklos įkūrimas ir vystymasis sąlygojo dailės gyvenimo pagyvėjimą. Pradėtos ir kurį laiką organizuotos visą regioną konsolidavusios kasmetinės Dzūkų meno dienos. Buvo džiaugiamasi, kad „net svečiai iš Vilniaus atvažiuodavo į jas“.
1988 m. mokykloje susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Alytaus iniciatyvinė grupė, kelis metus diktavusi revoliucines permainas mieste ir regione.
Nuo 1995 m. iki šiol mokyklai vadovauja dailininkas Redas Diržys, kuris išlaikė tradiciją formuoti kūrybišką ir maksimaliai heterogenišką mokyklos mokytojų kolektyvą, aprėpiantį savo veiklomis bei kompetencija pačias įvairialypiškiausias kūrybos sferas, skirtingiausias menines mokyklas. Kaip antai Talino dailės mokyklai per šį laikotarpį atstovavo dailininkai Indrė Diržienė, Adolfas Šaulys, Eimantas Ludavičius, Reiu Tüür ir Redas Diržys. Konservatyviosios Vilniaus dailės mokyklos vertybės mokykloje buvo puoselėjamos dailininkų Audriaus Janušonio, Martino Jankaus, Valdemaro Šemeškos, Danutės Garlavičienės, Vido Simanavičiaus, Mindaugo Jakučionio, Irmos Leščinskaitės Mikulėnienės, Gusto Jagmino, Ignės Grikevičiūtės, Gabrielės Venckutės bei dailėtyrininkių Margaritos Janušonienės, Jurgitos Ludavičienės, Jurgos Videikaitės ir Dalios Šemeškienės pastangomis. Kauno klampiosios tapybos mokyklos tradicijos perteikiamos Indrės Jakutienės pamokose, o performanso teoriją ir praktiką – beje, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur ši disciplina yra dėstoma kryptingai ir iš esmės – net du dėstytojai: Jaras Ramūnas ir Marius Jarašius. Mokykloje dirbo keli vietos dailininkai ar fotografai autochtonai: Kostas Poškus, Vytautas V. Stanionis ir kt. Paskutiniu metu bene ryškiausiai naujausias tendencijas propaguoja užsienyje mokslų ragavę ir į gimtinę sugrįžę jauni kūrėjai: Mantas Kazakevičius (Dartingtonas, JK), Asta Stasionytė (Bratislava, Slovakija), Šarūnė Kalininaitė (Londonas, JK). Pusė dailės mokyklos dabartinių mokytojų savo laiku patys yra baigę Alytaus dailės mokyklą, o kiti – analogines mokyklas kituose Lietuvos miestuose. Taigi, jie puikiai žino čia besimokančiųjų poreikius ir yra nusiteikę įnešti savąjį indėlį į šios mokslo įstaigos dvasinę brandą.
Alytaus dailės mokyklos savo kultūrine veikla yra užsitarnavusi išskirtinį statusą ne tik Lietuvos meno/kultūros pasaulyje, bet ir tarptautiniu mastu: nuo 1993 m. buvo suorganizuota visa eilė lokalių, nuo galios centrų (ne)priklausomų meno įvykių, kurie ilgainiui virto tarptautinio masto Alytaus (meno streiko) bienale, generavusia ir tebegeneruojančia užpelkėjusio meno pasaulio transformavimo(si) nuostatas, atvėrusia naujus kelius ir kryptis. Savo ruožtu mokiniai ir mokytojai pačiomis įvairiausiomis formomis dalyvauja tarptautiniuose bei respublikiniuose konkursuose, projektuose, eksponuojasi viešose kultūrinėse įstaigose.
2019 m. Baltijos aplinkosaugos forumas mokyklai suteikė garbingą meldinės nendrinukės vardą, įkūnijantį ekosisteminio trapumo bei gyvybinio potencialo gležniausiųjų formų tvarumo puoselėjimą. Tai puiki atsvara bendrojo ugdymo mokykloms, besitapatinančioms su plėšrūnų įvaizdžiais. O taip pat atspindi ir daug metų trunkančią mokyklos kovą siekiant išlaikyti savo autonomiją ir tapatumą.
Plačiau:
Diržys, R., Stasionytė, A. (2013). „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“, Kitos knygos, Vilnius.
Diržys, R., Šapoka, K. (2014). „Alytaus avangardizmas: nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko“. Erdvės. Alytus.
Michelkevičius, V., Šapoka, K. (sud.). (2011) „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m. I tomas“, LTMKS, Vilnius.
Michelkevičius, V., Šapoka, K. (sud.). (2014) „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2014 m. II tomas“, LTMKS, Vilnius.
Michelkevičė, L. (2021). „Būti dalimi: Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“. Vilniaus dailės akademijos leidykla. Vilnius.